GRASAS "Ž"
Tariant garsą Ž, lūpos suapvalinamos ir nežymiai atkišamos į priekį, dantys sukąsti arba tarp jų lieka 1-2 mm tarpelis. Liežuvio galiukas priartėja prie viršutinių dantų alveolių ir sudaro su jomis ankštumą. Liežuvio nugarėlė plokščia, tik užpakalinė jos dalis kiek pakyla prie minkštojo gomurio ir sudaro antrąją ankštumą, antrąjį užpakalinį šlamesio židinį. Minkštasis gomurys, pakilęs ir prisispaudęs prie užpakalinės ryklės sienelės, neleidžia orui praeiti į nosies ertmę. Virpa balso stygos.
Kalbos padargų mankštos pratimai, mokant tarti garsą Ž:
1. Lūpos šypsosi, lūpos pyksta.
2. Iškišamas platų liežuvis. Jis keliamas į viršų ir uždengiama viršutinė lūpą.
3. Palaižoma viršutinė lūpą, pabandoma pasiekti nosytę, „suskaičiuojami” liežuviu viršutiniai dantukai.
4. „Dažytojai”. „Nudažomos” liežuvio namelio lubas. (Liežuvio galiuku pirmyn — atgal braukomas kietasis ir minkštasis gomurys).
5. Iškišamas liežuvis ir padaromas „samtelis” (liežuvio galiukas ir kraštai pakilę, o nusileidęs vidurys sudaro įdubimą).
6. Padaromas toks pat „samtelis” už viršutinių dantų, burnoje.
7. „Lakamas pienelis”, kaip katytė laka.
8. Šuniukas vizgina uodegytę - liežuvis greitai juda į šonus.
